Ką daro energija? Ji išlieka, keičia formą, bet išlieka. Ką daro gyvybė? Ji išgyvena.
(Habardas, L. Ronas. Dianetika. Mokslo evoliucija. 2002, 21p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
... pasistengsiu laikytis kaip galima toliau nuo infekcijos, kuri vadinasi „autoritetas“.
(Habardas, L. Ronas. Dianetika. Mokslo evoliucija. 2002, 59-60p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Kuo protas racionalesnis, tuo žmogus protiškai sveikesnis.
(Habardas, L. Ronas. Dianetika. Mokslo evoliucija. 2002, 75p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Mums teko pastebėti, kad teisėjai taip susitvarko, jog teismo posėdžių dienos jiems būna ir apmaudo dienos, nes tada puikiausiai galima ... įstatymo ir teisingumo vardu ant ko nors išgiežti savo pyktį.
(Hugo, Viktoras. Paryžiaus katedra. Vilnius: Vaga. 1964, 178p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Bėgo metai. Pamažu vaikų planeta virto tikru šiukšlynu. Dievas be galo nuliūdo, kad visas jo darbas nuėjo vėjais...
– Taip, – tarė visai pražilęs Dievas, – ne aš išvariau žmogų iš rojaus, bet žmogus pats rojų pavertė pragaru. O ten nėra vietos nei mano gerumui, nei man pačiam. Ten nėra vietos Dievui.
– Taip, – tarė visai pražilęs Dievas, – ne aš išvariau žmogų iš rojaus, bet žmogus pats rojų pavertė pragaru. O ten nėra vietos nei mano gerumui, nei man pačiam. Ten nėra vietos Dievui.
(Toliatas, Algirdas. Dievo vaikų planeta. Vilnius: Verslas ar menas. 2019, 16p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Grožis – tai atsitiktinumo ir gėrio dermė.
(Weil, Simone. Sunkis ir malonė. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2015, 149p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Pinigai, mechanizacija, algebra. Trys dabartinės civilizacijos monstrai. Visiška analogija.
Algebra ir pinigai iš esmės yra niveliavimo priemonės, pirmoji – intelekto sferoje, antrieji – tikrovėje.
Algebra ir pinigai iš esmės yra niveliavimo priemonės, pirmoji – intelekto sferoje, antrieji – tikrovėje.
(Weil, Simone. Sunkis ir malonė. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2015, 153p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Engimui pasiekus tam tikrą laipsnį, galingieji neišvengiamai įsigudrina tapti savo vergų garbinimo objektu. Žmogus negali pakelti minties, kad yra prievartos auka, žaislas kito rankose. Tada, jei iš jo atimtos bet kokios priemonės išsivaduoti iš prievartos, jam belieka vienintelė galimybė: įtikinti save, kad visa tai, ką yra verčiamas daryti, jis daro savo noru, kitaip tariant, paklusnumą pakeisti atsidavimu. Ir kartais jis netgi pasistengs padaryti daugiau, negu jam liepta, ir kentės mažiau, lygiai kaip vaikai juokdamiesi iškenčia fizinį skausmą žaidimo metu, nors toks skausmas jiems būtų sunkus išbandymas, jei patirtų jį kaip bausmę. Kaip tik tokia gudrybė ir žemina sielą: iš tikrųju, toks atsidavimas pagrįstas melu, nes jo priežastys neatlaiko išbandymo
(Weil, Simone. Sunkis ir malonė. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2015, 158p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Gėris būna dvejopas – nors ir vienas, ir kitas vadinamas tuo pačiu vardu, kiekvienas yra iš pašaknų kitoks: gėris kaip blogio priešybė ir absoliutus gėris. Absoliutus neturi priešybės. Santykinis gėris nėra absoliučiojo priešybė; jis išplaukia iš jo, bet juos sieja ne komutatyvumo ryšys. Mes trokštame absoliutaus gėrio. O pasiekti galime tik gėrį, susijusį su blogiu. Mes puolame prie jo per apsirikimą, kaip princas, pasiruošęs įsimylėti tarnaitę vietoj jos šeimininkės. Apsirikimo priežastis – drabužiai. Socialinis aspektas nudažo santykinį gėrį absoliučiojo spalva.
(Weil, Simone. Sunkis ir malonė. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2015, 161p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Paklusimas žmogui, kurio valdžia nėra nušviesta teisėtumo, – tai košmaras.
(Weil, Simone. Sunkis ir malonė. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2015, 174p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
