Sūnui ar žmonai, broliui ar bičiuliui
neleisk savęs valdyti, kol esi gyvas;
neatiduok niekam to, ką turi,
idant kartais nesigailėtum ir nereikėtų prašyti,
kad grąžintų.
Kol tik esi gyvas ir gali alsuoti,
neleisk niekam užimti tavo vietos.
Juk geriau, kad tavo vaikai tavęs prašytų,
negu kad tu žiūrėtum į savo vaikų rankas.
Būk visų savo reikalų šeimininkas,
tenesuteršia niekas tavo garbės!
Tą dieną, kai tavo gyvenimas bus prie galo –
mirties valandą – išdalyk savo paveldą.
(33:20-24)