Dalis mūsų mąstymo, kurio užduotis yra slopinti mirties siaubą, sukuria iracionalų tikėjimą, kad esame nepažeidžiami: tokie nemalonūs dalykai kaip senatvė ir mirtis gali ištikti kitus, tik, gink Dieve, ne mus; mes nepavaldūs įstatymui, žmogiškiems ir biologiniams dėsniams ... Jausmas, kad esi ypatingas, užburtas, išskirtinis, nuolat saugomas - visa taip puikiai veikusi saviapgaulė, - staiga pasirodė neįtikinamas.