... visa, kas atrodo žuvę, tik kinta. Ramia širdim turi išeiti tas, kuris grįš. Įsižiūrėk į nuolat sugrįžtančių daiktų kaitos ratą ir pamatysi, jog niekas šiame pasaulyje nedingsta, o tik pakaitomis leidžiasi ir kyla. Vasara praeina, bet kiti metai ją vėl atves, žiema baigiasi, tačiau jos mėnesiai ją vėl sugrąžins. Naktis užtemdo saulę, bet diena ją tuojau vėl atgins. Ir išsisklaidę žvaigždžių takai kartoja nueitą kelią: dalis dangau nuolatos pateka, dalis leidžiasi. Pagaliau baigsiu, pridurdamas: nei kūdikiai, [nei] vaikai, nei pamišėliai nebijo mirties, ir didžiausia gėda, kai protas neduoda tokio romumo, kokį teikia kvailumas.