Galbūt, galvojo jis, visokio meno ir galbūt net visokio proto šaknis yra mirties baimė. Mes bijome jos, mes šiurpstam dėl savo trumpaamžiškumo, su liūdesiu stebime nuolatos vystančias gėles, krintančius lapus ir jaučiame savo pačių širdyse, jog esame laikini ir greit nuvysime. Jeigu mes būdami menininkai kuriame paveikslus ar kaip mąstytojai iešome dėsnių ir formuluojame mintis, tai darome šitai todėl, kad norime ką nors išgelbėti iš šios maro juostos, ką nors padaryti, kas pergyventų mus.