Jūsų didžiausias turtas yra jūsų savigarba. Sergėkite ją visom savo jėgom. 
Og Mandino
 


Citata

Citata

Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies,
kaip antspaudą ant savo rankos!
Juk meilė stipri kaip mirtis,
aistra nuožmi kaip Šeolas.
Jos kaitra kaip ugnies kaitra,
nenumaldoma liepsna.
Giliausi vandenys negali užgesinti meilės
nei potvyniai jos paskandinti.
Jeigu žmogus siūlytų už meilę visą savo turtą,
būtų tik paniekos vertas.
(8:6-7)  

Balsuoti:
 3.7 (3)
Komentarai (2)

Komentarai

Vardas:
Tekstas:
Įrašykite skaičius:    

M.M
2013-03-03
Katik palaidojom brangų žmogų.Atrodo nieko čia keisto, viskas yprasta bet, kaip kašką myli visada taip sunku paleisti ir gerai sako, kad tai suprasi tik tada kada bus visko galas.Laidotuvių dieną visi jį mylejo ,nors butent to jam reikejo tada kada jis buvo gyvas... Tas žmogus buvo nuostabus jis nebuvo stebuklingas jis nesugebedavo padaryt kaško neymanomo ar iškrėsti triukų, jis tiesiog visada nuoširdžiai kalbėdavo, jis nemeluodavo ir tai budavo mūsų mažo bendravimo pasaulio pagrindas.Mums bendraujant išejo kalba apie visas iš dalies paprastas vaikiškas meiles, simpatijas, sentimentus.Mum taip paprastai atviraujant ir sulaukiau to paprasto klausimo: kodėl tu vienas ? Atrodo esi gražus,protingas, šmaikštus, jaunas vyrukas, kur tavoji simpatija?
Ir aš nebežinojiau ką pasakyti, po tokių ilgų pokalbių su juo apie viską manyje atsirado kaškokia tuštuma, kaškas tokio ko negaliu paaiškinti.Aš nusišypsojiau pakeliau akis į dangų ir galvojiau...
Galvojiau aš ne apie tai kodėl aš vienišas, tada mano galvoi sukosi viena lyg ir daug kas pasakytų vaikiška mintis, aš glvojiau ar egzistuoja paprasta tyra meilė?
Aš negalvojiau apie meile be pykčių, meile be pavydo, meile be ašarų...Turėjau galvoi tokia meile del kurios žmogus visiškai nemastęs ryžtūsi padaryt beprotiškiausią dalyką, tokia meile už kurią žmogus atiduotų, savo gyvenimą, visus uždirbtus pinigus, savo namus ar galų gale gyvybę, kad tik ta kurę jis myli liktų laiminga.Visus šiuos pamastymus mes aptarėm kartu, ir jis manes paklausė: ar aš pats ryšciaus prarast gyvybę, kad ta kurią aš myliu liktu laiminga? Tada aš neatsakiau netodel, kad bijojiau, aš tiesiot ir vėl nebeturėjiau ką pasakyti, aš vėl likau pasimetęs, aš abėjojiau savimi...
Senolui mirus aš neverkiau, aš žinojiau, kad jis gyvenimą nugyveno gerai, mačiau, kad tą žmogu artimieji mylėjo nors to jam ir neparodė kol jis buvo gyvas ir gal butet del to jie verkė, gal butent to jie gailėjos, bet aš manau jis žinojo, jis žinojo, kad jis yra mylimas ir jam to buvo gana.Šis žmogus mus paliko ne del ligos ar traumos jį tiesiog sulaukė senatvės kas mane labiausiai ir guodė nors ir buvo begalo kartu gerklėje, norėjiau viską išverkt, norėjiau rėkti, bet žinojiau, kad nuo to nebus niekam geriau.Gryžęs namo aš atsiguliau aš gulejiau ir masčiau, bet masčiau aš ne apie mirtį ar senolį, tuo metu aš vel prisiminiau tą atrodo paprastą senolio klausima „ar ryščiaus aš atiduoti savają givybę už tą paprasta tyra meilę apie kurią mes atrodo taip nesenai kalbejome“ ir šį kart aš jau buvau kitoks, ši kart aš buvau užtikrintas, nebesijaučiau pasimetęs, dabar aš jau žinojiau atsakymą, aš tvirtai žinojiau, kad jai atiduočiau savajį gyvenimą vietoi senolio, aš atiduočiau savają gyvybę ir už savosios meilės, ir nors atrodo tas senolis man nepaliko nieko, nei pinigu, nei turto, jis man paliko daugiau nei gali palikti turtingiausias pasaulio žmogus
Paulina
2011-04-05
Nežinau kaip įkelti tekstą, bet ...whatever, dalinuosi:
"Stiprink mane razinų tešlainiu, atgaivink mane obuoliais, nes aš sergu meile" /Gg 2, 5/