Laimingas žmogus, kuris mąsto apie Išmintį
ir protingai samprotauja:
kuris svarsto jos kelius savo širdyje
ir gilinasi į jos paslaptis,
vydamasis ją kaip žvalgas
ir tykodamas jos prie jos tarpdurių;
kuris žiūri į ją pro jos langus
ir klausosi prie jos durų;
kuris apsigyvena arti jos namų
ir įkala savo palapinės kuolelį jos pasieny;
kuris statosi palapinę šalia jos
ir gyvena kaip jos mielas kaimynas;
kuris pasidaro lizdą jos lapijoje
ir nakvoja jos šakose;
kuris randa pastogę nuo kaitros jos ūksmėje
ir jos garbėje randa sau namus.
(14:20-27)