- Ką mes suvokiame kaip pavasarį, Dievui atrodo kaip trumpa virš žemės švystelėjusi šypsena. Žemė tada atrodo lyg kažką prisimenanti, vasarą ji visiems apie tai pasakoja, paskui pasidaro protingesnė ir pasineria į didelę rudens tylą, kurioje atsiveria vienišiems. Jei sudėtume visus mano ir jūsų pergyventus pavasarius, jų nepakaktų užpildyti vieną Dievo sekundę. Kad Dievas pastebėtų pavasarį, jis - pavasaris - negali likti medžiuose ir pievose, jis turi kažkaip įsigalėti žmoguje, nes tada jis, galima sakyti, vyksta ne laike, bet greičiausiai amžinybėje ir Dievo akivaizdoj.