Saugumo siekimas ir individualūs žmogiškosios nepritekliaus patirties skirtumai yra ta psichologinė priežastis, dėl kurios komunizmas, kaip tvari visuomenės santvarka, yra neįmanoma. Komunizmo teoretikai svajojo apie visuomenę, kurioje visi būtų lygūs, kurioje kiekvienas narys įneštų į bendrą visuomenės katilą savo sugebėjimus atitinkantį indėlį, o iš to katilo gautų tiek, kiek reikėtų patenkinti jo (nedideliems) poreikiams. Komunizmo teoretikai buvo teisūs, manydami, kad žmogaus poreikiai yra nedideli. Iš tikrųjų, kiekvienas iš mūsų galim išgerti tik ribotą kiekį vandens ir suvalgyti ribotą kiekį maisto. Kitaip tariant, kiekvieno iš mūsų poreikiams patenkinti turto reikia nedaug, tiek, kad jo nereikėtų atiminėti iš kaimyno.
Tačiau šioje teorijoje neatkreiptas dėmesys į tai, kaip stipriai gali išsiplėsti poreikiai, jei žmonės nesijaučia saugūs. Juo labiau žmogus jaučia grėsmę savo turtui, juo jam daugiau to turto reikia ir juo labiau jis bus pasiryžęs bet kokiom priemonėm atimti tą turtą iš savo artimo. Bet koks bandymas riboti žmogaus galimybes kaupti turtą tik dar labiau padidina nesaugumo jausmą ir dar labiau skatina kaupti. Todėl komunistinę santvarką galima sukurti ir palaikyti smurtu, tačiau ji nėra pajėgi išlikti.