Išmintis garsiai šaukia gatvėje,
aikštėse kelia balsą.
Prie judriausių gatvės kampų ji šaukia,
prie įėjimo vartų ir mieste ji kalba:
„Kaip ilgai, neišmanėliai, būsite tokie nemokšos?
Kaip ilgai šaipūnai mėgausis pašaipomis
ir kvailieji nekęs žinojimo?
Būkite atidūs mano įspėjimui!
Štai išliesiu jums savo dvasią,
atversiu jums savo žodžius.
Kadangi jūs mane atmetėte, kai šaukiau,
nekreipėte dėmesio, kai tiesiau ranką;
kadangi paniekinote bet kokį mano patarimą,
nepaisėte jokio mano įspėjimo,
aš savo ruožtu juoksiuos, kai ištiks jus nelaimė,
tyčiosiuos, kai užklups jus baimė.
Kai baimė užklups jus kaip audra
ir nelaimė ištiks jus kaip viesulas.
Tada jie šauksis manęs, bet aš neatsiliepsiu;
uoliai manęs ieškos, bet manęs nesuras.
Kadangi jie nekentė žinojimo
ir neįsigijo pagarbios VIEŠPATIES baimės,
nenorėjo jokio mano patarimo
ir nekentė mano įspėjimų,
užtat jie valgys savo kelio vaisius
ir bus savo kėslų pasotinti.
Juk užgaidos pražudo neišmanėlius
ir pasitenkinimas savimi sunaikina kvailius.
Bet manęs klausantieji saugiai gyvens,
nevargins jų nelaimės baimė.
(1:20-33)