Anksčiau ar vėliau kiekvienas susimąsto apie gyvenimo prasmę. Žmogus ieško prasmės pasaulyje, savo santykiuose su kitais asmenimis, aiškinasi, kokią prasmę turi jo veikla, jo gyvenimo tikslai.
Didžiausias pavojus ieškant gyvenimo prasmės iškyla tada, kai į konkrečius įvykius ar reiškinius mes žiūrime ne kaip į visumą, o bandome suskaidyti juos į atskirus aspektus.
Net ir turint daugybę kiekvieno konkretaus mokslo žinių, sunku susieti juos į visumą, o dar sunkiau mokslo žinias susieti su konkrečia tikrove. Todėl ima atrodyti, kad mokslas ir mokymasis neturi prasmės. O iš tiesų realybėje objektai yra neatskiriama, nedaloma visuma ...
Ieškant gyvenimo prasmės, dažniausiai pasitaikanti klaida - mąstymo ir jausmų atskyrimas ... Manoma, kad daugelį problemų galima išspręsti protaujant, mąstant. Tačiau daugelis etinių problemų neatsiejamos nuo jausmų. Pastarieji lydi visą mūsų elgesį. Mūsų norus ir jausmus, kaip ir mąstymą, taip pat galima ugdyti.
Dažnai atskiriama mąstymo ir veiksmų sritis. Tuomet net ir moralės principų mokoma kaip tam tikrų teorinių taisyklių, kurias išmokęs žmogus tikisi pritaikyti jas konkrečioje gyvenimo situacijoje. Vien mintinai išmoktos doros taisyklės neturi prasmės. Reikia suvokti jas protu ir jausmais, nuolat taikant jas realiame gyvenime ...
Žmogus siekia gyvenimo pilnatvės, jo gyvenimo tikslas yra vientisas, harmoningas pasaulio supratimas. Be to, kiekvienas gyvenime ieško ne šiaip prasmės, o prasmės sau.