Kai matau žmogaus apakimą ir skurdą, kai žvelgiu į nebylią Visatą, ir į žmogų be šviesos, paliktą sau pačiam ir tartum paklydusį tos Visatos kampelyje, nežinantį, kas jį ten padėjo, ką daryti jis yra atėjęs, kuo taps mirties valandą, nepajėgiantį nieko pažinti - mane apima išgąstis, kaip žmogų, kuris miegantis būtų nugabentas į apleistą, siaubingą salą ir atsibustų, nežinodamas, kur pateko, be priemonių iš jos pasitraukti. Todėl stebiuosi, kaip žmonės nepuola į neviltį dėl tokios varganos savo padėties. Matau šalia savęs kitų panašios prigimties asmenų. Klausiu jų, gal daugiau už mane žiną, bet jie atsako, kad ne. Tie skurdūs paklydėliai, apsidairę aplinkui ir pamatę keletą malonių daiktelių, bėga prie jų atsidavę ir prisiriša. Aš negalėjau prisirišti. Kadangi taip tikrai atrodo, jog esama kažko daugiau negu tai, ką regiu, ieškojau, ar Dievas nebus palikęs kokios nors žymės apie save.