Kad ir kiek džiaugsmo teiktų gyvenimas, jis podraug sklidinas neišvengiamų tragedijų. Net jei žmogaus neslegia konkreti kančia, lieka senatvė, ligos ir mirtis, kalbant dar bendriau, niekas neišraus iš žmogaus gyvenimo to fakto, kad individas yra ribotas ir izoliuotas, - kad visa, ką jis supranta, pasiekia ar kuo džiaugiasi, yra ribota, kad jis izoliuotas, nes yra nepakartojama esybė, egzistuojanti skyrium nuo gyvenančių greta ir nuo jį supančios gamtos. Iš tiesų būtent šį individo ribotumą ir izoliaciją mėgina įveikti daugelis kultūrinių užmaršties ir išsilaisvinimo siekiančių krypčių. Skausmingiausiai ir gražiausiai šį išsilaisvinimo ilgesį aprašo Upanišados. Čia kuriamas upių vaizdas, kurios teka, ir, įsiliejusios į vandenyną, praranda vardą bei savo pavidalą. Ištirpdydamas savąjį „aš“ kame nors didesniame, tapdamas didesnės esybės dalimi, individas tam tikru mastu įveikia savo apribojimus; kaip parašyta Upanišadose: „Išnykdami nieke, tampame visatos kūrybinio principo dalimi“. Regis, tai ir yra didžioji paguoda ir palaima, kurią žmonėms teikia religija; prarasdami save, jie gali atsidurti vienovėje su Dievu ar gamta. Tokio pat pasitenkinimo galima pasiekti atsidavus didžiajam reikalui: palenkdami savąjį „aš“ tam tikram tikslui, mes išgyvename vienovę su didesne visuma.