Tik pradėjęs psichologijos magistrantūros studijas supratau, kodėl šiuolaikinė filosofija atrodė tokia sterili – jai trūko gilaus žmogiškosios prigimties suvokimo ... senovės filosofai dažnai kartu buvo ir geri psichologai, tačiau, kai šiuolaikinė filosofija atsidėjo logikos ir racionalaus mąstymo tyrinėjimui, ji pamažu liovėsi domėtis psichologija ir neteko ryšio su aistringu žmogaus gyvenimu, kurį lemia tam tikros situacijos. Neįmanoma „gyvenimo prasmės“ analizuoti abstrakčiai arba bendrais bruožais arba sieti ją su kokia nors mitine ar absoliučiai racionalia būtybe [Klemke, 2000]. Tik suvokiant, kokios rūšies būtybės mes iš tikro esame, žinant visą mūsų sudėtingą psichinę ir emocinę struktūrą, derėtų pradėti kelti klausimą, kokį gyvenimą galima būtų laikyti prasmingu.