Visi didžiuojasi visuomenine pažanga, bet nė vienas netobulėja.
Visuomenė niekada neprogresuoja. Ji tiek pat praranda, kiek gauna. Jos progresas yra tik regimybė, kaip ir darbininko atliekamas monotoniškas mechaninis darbas. Joje vyksta nuolatiniai pokyčiai; ji barbariška, civilizuota, krikščioniška, turtinga, išsimokslinusi, bet tai nereiškia, kad ji darosi geresnė. Už viską, kas griaunama, kas nors yra atiduodama. Visuomenė įgyja naują sugebėjimą, bet praranda senuosius įpročius. Koks kontrastas tarp gerai apsirengusio, skaitančio, rašančio, mąstančio amerikiečio, turinčio laikrodį, pieštuką ir banko vekselį kišenėje, ir nuogo Naujosios Zelandijos gyventojo, kuris turi tik vėzdą, ietį, demblį ir neatskirtą vieną dvidešimtąją pašiūrės dalį, kur jis miega. Bet palygink šių dviejų žmonių sveikatą ir pamatysi tą pirmykštį tvirtumą, kurį prarado baltasis žmogus.