... baimės tėra šiaudinės pabaisos. Jei jas neigsime, jos nugrims į dugną, paslapčia kenks mūsų gyvenimui ir neleis įgyvendinti svajonių. Jei su jomis pabendrausime akis į akį, jei tas bauginančias pabaisas, taip sakant, pakviesime puodelio arbatos, kad jas pažintume, tada įsitikinsime - jos kur kas mažesnės, nei manėme. Kaip išblunka šešėliai, apšviesti saulės šviesos, taip ir baimės, nutviekstos žmogaus supratimo, pradeda nykti. Kam priešinamės, tas išlieka. Ir jeigu atsisakysime dirbti tą vidinį darbą, kuris leidžia pažinti, o paskui įveikti baimes, jos mus visuomet valdys. Tačiau jei turėsime drąsos tyrinėti save ir pažinti, mes baimes išgyvensime ir jų atsikratysime. Visa tai, kam priešinamės, iš tikrųjų stiprėja. Tai, su kuo susidraugaujame, mums neišvengiamai nusileidžia.