Jam visada būdavo labai sunku viešai kalbėti. Būdamas itin jautrus kritikai, Karlas dažnai atkreipdavo į save dėmesį, piktai užsipuldamas kiekvieną, suabejojusį kuriuo nors jo darbo aspektu.
Padėjau jam suprasti, kad jis nejaučia savo asmenybės ribų. Paaiškinau, kad priešiškumas paprastai kyla tada, kai kėsinamasi į asmenybės šerdį. Juk taip žmogus gina ir savo gyvybę. Pabrėžiau, kad Karlas pernelyg išplėtė savo asmenybės ribas, apimdamas ir darbą, tad į nereikšmingą savo projekto kritiką jis reaguoja taip, tarsi tai būtų pasikėsinimas į jo būties centrą, grėsmė jo gyvasčiai ... Ši interpretacija gerokai sumažino jo baimę ir praėjusią savaitę jis ramiai ir nesigindamas pristatė savo darbą. Dar niekada jam nebuvo taip puikiai pavykę. Kalbant jo galvoje tarsi mantra aidėjo" "Mano darbas - tai ne aš". Atsisėdęs prie savo viršininko jis kartojo mantrą: "Mano darbas - tai ne aš. Nei mano kalba, nei mano drabužiai - visa tai ne aš".