Iš principo jau įsitikinome, kad tai, kuo žmogus yra, prie jo laimės prisiededa kur kas svariau nei tai, ką jis turi, arba kuo yra laikomas. Juk visada svarbu, kuo žmogus yra ir kas sudaro jo esmę, nes jo individualybė lydi jį kiekviename žingsnyje ir nuspalvina visus jo išgyvenimus. Šiaip ar taip, žmogaus dvasinio pasitenkinimo šaltinis pirmiausia yra jis pats; tai pasakytina apie fizinius, o juo labiau apie dvasinius malonumus ... Taigi jei individualybė skurdi, tai ir visi malonumai yra tarsi brangūs vynai burnoje, kurioje dar tebejaučiamas tulžies skonis. Todėl ir džiaugsmuose, ir varguose - išskyrus dideles nelaimes - žmogui nepalyginamai svarbiau ne tai, kas gyvenime nutinka, o tai, kaip jis viską suvokia, kitais žodžiais tariant, visais atžvilgiais lemia jo pagavumo pobūdis ir laipsnis. Žmogaus vidinis pasaulis, jo dvasia, žodžiu, - asmenybė ir jos vertė yra vienintelis ir tiesioginis žmogaus laimės ir pasitenkinimo šaltinis. Visa kita - šalutiniai veiksniai, todėl jų aktyvumą galima nuslopinti, o asmenybės veikimo nesustabdysi niekada.