Maišto prieš likimą paradoksas itin akivaizdus tais atvejais, kai žmogus ima samprotauti, kuo būtų tapęs, turėdamas kitą tėvą; jis pamiršta, kad ne "jis" būtų tapęs kuo nors, kad likimo subjektas būtų visai kitas žmogus, taigi neįmanoma būtų kalbėti apie "jo" likimą. Klausimas apie kito likimo galimybę apskritai prieštaringas ir beprasmis.