VIEŠPATIE, ištyrei mane ir pažįsti.
Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju, –
iš tolo supranti mano mintis.
Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, –
pažįsti visus mano kelius.
Net nespėjus mano liežuviui žodžio ištarti,
štai, VIEŠPATIE, tu jį visą žinai.
Iš visų pusių apsiauti mane,
lieti mane savo ranka.
Tavo žinojimas man per nuostabus, –
man per gilus, negaliu jo pasiekti.
(139:1-6)