Viktor Emil Frankl

... galėtume tvirtinti, kad žmonijai, kaip visumai, irgi tinka tai, ką kalbėjome apie atskiro žmogaus gyvenimo prasmę: istorijoje kaip ir kalnų grandinėje lemia maksimumo taškai. Pakanka kelių išties pavyzdinių gyvenimų ar net vieno konkretaus žmogaus, kurį tikrai mylime, kad pateisintume žmonijos, kaip visumos, egzistavimą.

... kai kurie mūsų draugai elgėsi kaip gyvuliai, o kiti buvo tarsi šventieji. Žmogus turi savyje abi šias galimybes; kuri atsiskleis, priklauso nuo jo sprendimų, bet ne nuo sąlygų.

Tad kas yra žmogus? Žmogus tai būtybė, visada nusprendžianti, kas ji yra.

Kalbant apie socialinį tikslingumą reikia nurodyti klaidą, kuriai psichoterapijos srityje pirmiausiai pasidave individualioji psichologija, būtent klaidingą požiūrį, kad tik socialiai korektiškas žmogaus elgesys vertingas. Požiūris, kad vertinga tik tai, kas naudinga visuomenei, neišlaiko kritikos. Jis labai nuskurdintų žmogaus būtį vertybių požiūriu. Juk nesunku nurodyti ištisas sritis individualių vertybių, t. y. tokių, kurias įgyvendinti galima ir net reikia anapus bet kokios bendruomenės ir nepriklausomai nuo jos.

Tikra bendruomenė - iš esmės atsakingų asmenybių bendruomenė, o masė - vien nuasmenintų būtybių suma.

Inividualybės prasmė atsiskleidžia tik bendruomenėje. Todėl individo vertė priklauso nuo bendruomenės.

Deja, gerovės visuomenė pateikia per mažai įtampų; šiandienos žmogui netenka patirti tiek vargo ir įtampos, kiek patirdavo ankstesnių laikų žmogus, tad galiausiai jis nebemoka ištverti nei vieno, nei kito. Nepakenčia frustracijos, neįstengia atsižadėti. kaip tik tokiomis aplinkybėmis žmogui svarbu dirbtinai sukurti įtampą, kurią liko skolinga visuomenė: jis susikuria reikiamą įtampą.

Prieš tūkstančius metų žmonija sugebėjo prasimušti prie tikėjimo vienu Dievu, monoteiszmo, tačiau kur mūsų, kaip vienos žmonijos, savivoka, kurią pavadinčiau monoantropizmu? Kur žmonijos vienovės, peržengiančios bet kokią įvairovę, - nesvarbu, odos ar partijos spalvų, - suvokimas?

Paradoksalu, tačiau industrinei visuomenei vis labiau virstant masių visuomene plinta vienišumo pojūtis ir stiprėja poreikis išsikalbėti.

Aišku, pasitaiko momentų, kuomet ir būtina, ir įmanoma atsiriboti nuo masės. Juk žinoma, kad nuolat būnant kartu likimo draugų minioje, kartu atliekant kiekvieną banaliausią kasdienybės veiksmą, dažnai apima nenugalimas troškimas nors trumpam ištrūkti iš šios priverstinės bendrijos. Apima nenumaldomas ilgesys, noras pabūti vienam su savo mintimis, noras pajusti bent trupinėlį vienatvės.