Freud, Sigmund

Gedima reaguojant į mylimo asmens arba jo vietą užėmusios abstrakčios sąvokos - sakysime, tėvynės, laisvės, idealo - netektį. Kai kuriuos asmenis, kuriuos mes dėl to įtariame turėjus liguistą polinkį, esant tam pačiam poveikiui, vietoj gedulo apima melancholija. Įsidėmėtina, kad mums niekados neateina į galvą laikyti gedėjimą liguista būsena ir patikėti jį gydyti gydytojui, nors jis yra rimtas nukrypimas nuo normalios gyvenimo laikysenos. Mes kliaujamės tuo, kad po tam tikro laiko gedulo būsena bus įveikta, ir manome, jog kliudyti žmogui liūdėti yra netikslinga, net kenksminga. 

Sunkus gedulas, reakcija į mylimo asmens netektį, reiškiasi tokia pat skausminga nuotaika, domesio išoriniu pasaulio praradimu, - tiek, kiek tasai pasaulis neprimena apie velionį, - netenkama gebėjimo pasirinkti naują meilės objektą, nes tai reikštų iškeisti gedimąjį, - nenorima daryti nieko, kas nesusiję su velioniu. Mums nesunku suvokti, kad toks "Aš" susivaržymas ir apribojimas yra visiško atsidavimo gedului išraiška, kai kitiems ketinimams ir interesams nebelieka jokių išgalių. Tiesą sakant, toks elgesys mums tik todėl neatrodo patologiškas, kad mes gebame jį taip puikiai paaiškinti. 

Gedint pasaulis pasidaro skurdus ir tuščias, o melancholijios atveju - skurdus ir tuščias esti pats Ego. 

Beveik galėtume pabrėžti, kad melancholikui būdingas tiesiog priešingas bruožas - įkyrus šnekumas, kuriam apsinuoginimas teikia pasitenkinimą. 

Tiesa, seniai žinojome, kad nėra nė vieno neurotiko, kuriam kylantis ketinimas žudytis nebūtų prieš patį save atgręžtas impulsas žudyti kitus ... 

... alkoholinį svaigulį ... galėtume paaiškinti ... toksinėmis priemonėmis pasiektą išstūmimo pastangų atpalaidavimą.