Antoine de Saint Exupéry

Jei tu ateidinėsi, pavyzdžiui, ketvirtą valandą popiet, tai jau nuo trečios valandos aš imsiu jaustis laiminga. Kuo toliau, tuo laimingesnė jausiuos. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: sužinosiu, kiek atsieina laimė! Jei tu ateidinėsi bet kada, tai niekad nežinosiu, kada man pasipuošti širdį. Reikia laikytis apeigų… 

Kalba - nesusipratimų šaltinis. 

Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių
kitų berniukų.  Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje. 

Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis. 

Nereikėjo man jos klausyti, - pasisakė jis man kartą. - Niekada nereikia klausyti gėlių. Reikia į jas žiūrėti, traukti jų kvapą. Nuo mano gėlės kvepėjo visa planeta, bet aš nemokėjau tuo džiaugtis. 

Nieko aš tada nesupratau. Reikėjo man apie ją spręsti pagal jos darbus, o ne pagal žodžius. Ji aplink mane skleidė skanų kvapą ir viską nuskaidrino. Tikrai nereikėjo man pabėgti! Pro jos smulkias gudrybes turėjau jausti, kokia ji švelni. Juk gėlės tokios prieštaringos. Bet buvau per jaunas ir nemokėjau mylėti.

Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji.